Gyvenimą mes pradedame mokydamiesi iš tėvų ir kitų aplinkinių žmonių. Vėliau žinių semiamės iš vadovėlių ir knygų. Dar vėliau suvokiame, kad daugiausia mus išmoko pats gyvenimas – netikėtos situacijos, problemos, kurias sprendžiame, kliūtys, kurias įveikiame. Yra ir dar viena mokymosi rūšis – tai mokymasis iš gamtos. Šitoks mokymasis, o konkrečiau – mokymasis iš kalnų, man patinka labiausiai, nes vienu metu galiu lavinti ne tik savo protą, bet ir plėsti savo suvokimo ribas, stiprinti ryžtą, atkaklumą, o kartu ir fizines galimybes.

Jei žiūrėčiau į kopinėjimą paviršutiniškai, kopti į kalnus būtų malonu vien dėl vaizdų, kurie atsiveria iš aukštai. Visa kita, ypač kopiant į aukštus ir sudėtingus kalnus, anoks čia malonumas: gyvenimo sąlygos be patogumų, oras sunkiai prognozuojamas, nuolat kankinantis šaltis, kartais ir stiprus vėjas, reikalaujantis palikti daug jėgų, kęsti oro slėgio pokyčius, kartais galvos skausmą (valgai tenai mažai). Taip, džiaugsmo iš taip apibūdintos kelionės gal ir nedaug, tačiau yra ir kita jos pusė – tai, ką išmokstame, kokias ribas peržengiame ir kokią patirtį sukaupiame.

Mano gyvenime užsibrėžto tikslo siekimas ir savirealizacija užima didžiąją laiko dalį. Būtent šiuos dalykus puikiai iliustruoja kopimas į kalnus. Pirmasis žingsnis – susirinkti būtiną įrangą, reikalingą kopimui: dalis jos skirta palengvinti kopimą, kita dalis – apsaugoti save ir įveikti kliūtis. Taip ir gyvenime: svarbiausia – susirinkti bent pagrindines priemones, žinias ir įgūdžius, reikalingus tikslo siekimui.

Pradėjus kopti į viršukalnę, dažniausiai būna be galo malonu – kol kas trasa nesudėtinga, mes dar kupini jėgų, viskas aplinkui stebina grožiu ir neįprastumu. Sunkumai prasideda antrąją ar trečiąją dieną, kai entuziazmą užgožia nuovargis, o nerealūs vaizdai jau tampa mūsų akiai daugiau ar mažiau įprastu dalyku. Artėjant prie viršūnės, trasa darosi sudėtingesnė, todėl lėtėja ir tempas.

Dažniausiai reikalams pradėjus klostytis ne taip gerai, kaip tikėjomės, ir pareikalavus daugiau mūsų pastangų, negu planavome skirti, norisi apsisukti ir užmiršti savo tikslą – nesvarbu, ar kopiame į kalną, ar norime suplauti kriauklėje riogsančią indų krūvą...

Kalnuose dauguma žmonių taip ir nepasiekia išsvajotosios viršūnės dėl blogų oro sąlygų, nepakeliamo nuovargio ar tiesiog nenorėdami daugiau kentėti nepatogių gyvenimo sąlygų, belaukiant tolimesnės galimybės kopti aukštyn. Nemažai žmonių, kurie „palaidoja“ savo svajones, nusileidžia žemyn ir toliau gyvena jiems įprastą gyvenimą, giliai viduje jaučia, kad galėjo padaryti daugiau, deja...

Tačiau ne visada žingsnis, žengtas atgal, reiškia pralaimėjimą – kartais reikia nusileisti truputėlį žemiau tam, kad galėtume kopti toliau. Siekdami tikslų, turime atsakingai vertinti kiekvieną žingsnį: kartais stabtelėti, apsidairyti, kartais grįžti atgal – kartais tai padeda išvengti lemtingų klaidų, kartais ištaisyti anksčiau padarytas, ir tuomet vėl drąsiai galime žygiuoti link užsibrėžto tikslo.

Pasiekus pusiaukelę kalno viršūnės link, energijos kiekis ir entuziazmas sumažėja kone perpus, o likusi kelio atkarpa atrodo be galo ilga. Tačiau ištvėrus šią kankinančią „pusiaukelės“ iliuziją ir toliau artėjant prie viršūnės, ratas vėl apsisuka: motyvacija stiprėja, grįžta jėgos, o nuolat prieš akis matomas tikslas atrodo vis aiškesnis ir labiau pasiekiamas. Kai tikslas, kurio siekiame, yra ne kalno viršūnė, palūžti pusiaukelėje kur kas lengviau. Tačiau visas kylančias abejones ir tarsi savaime mintis užplūstančius pasiteisinimus bus pakankamai lengva nugalėti, jei išsigryninsime siekiamą tikslą, jį apsibrėšime aiškiai tarsi kalno kontūrą dangaus fone ir būtinai sugalvosime, kaip išmatuoti savo pasiekto tikslo sėkmę. Toliau judėdami mažais žingsneliais pirmyn ir matuodami kiekvieno judesio sėkmę puikiai matysime, kad kiekvienas atliktas veiksmas – tai mažytė pergalė, motyvuojanti mus ir suteikianti vidinės stiprybės.

Tomis akimirkomis, kai kopdamas į kalną pritrūksti kvapo ir stabteli akimirkai pailsėti, atsisuk atgal – ir pamatysi visą kelią, kurį jau nuėjai: visi tie kalneliai, kurie atrodė dideli, dabar atrodo smulkūs ir juokingi, o kelias – kur kas trumpesnis, negu anksčiau atrodė. Kai galų gale pasieki aukščiausio žemyno kalno viršūnę ir, kad ir kiek besidairytum, aplinkui nematai nieko aukštesnio (tik begalę smulkių viršūnėlių po savimi) – užplūsta nuostabus nugalėtojo jausmas, leidžiantis suvokti, kad žmogaus galimybės iš tiesų yra beribės! Tai, ką mes matome kasdieniniame gyvenime ir kaip tai suvokiame, iš esmės priklauso tik nuo to, kur esame. Nenustokime judėti pirmyn, kopti aukštyn, siekti naujų tikslų ir naujų viršūnių – iš ten anksčiau atrodžiusios didelės ir nesuvokiamos problemos dabar pasirodys tik juokingi laipteliai. O tai bus pats geriausias įrodymas, kad judame link savojo tikslo, savo svajonės!

Linkiu visiems nesustoti ir kopti į savo viršūnes. O jei kartais pasidarys sunku – važiuokite į kalnus ir išmokite jų pamokas. Būtent iš jų galime pasimokyti, kaip nugalėti kliūtis!