Vienas ar vienišas?

2011-05-07 22:07Kategorija: Atrask saveAutorius: Oleg Kovrikov
Vienas ar vienišas?

Vienas ar vienišas?

Mąstydamas apie vienatvę prisimenu skirtingus žmones: vienuolį, vienkiemyje gyvenantį senuką, tikslus realizuojantį verslininką, studentą, intensyviai besiruošiantį Didžiajam Gyvenimui…

Vieni žmonės yra pratę gyventi vieni ir jiems gerai, kiti – nuolat bendrauja su aplinkiniais, bet jaučiasi vieniši. Būti vienam ir būti vienišam – panašiai skamba, bet skirtingai reiškia. Nes ne visada žmogus, būdamas vienas, jaučiasi vienišas, o vienišu galima pasijusti ir minioje. Vienatvė – tai nesėkmingų santykių pasekmė. Nesėkmingų, nes iš santykių žmogus negauna šilumos bei supratimo. Bendravimas tarsi ir vyksta, bet emocinio ryšio nėra. Ir tai stipriau jaučiama būnant tarp daugybės žmonių. Tuomet vienatvė tampa beviltiška. Iš kitos pusės, jeigu yra žmonių, tai iš kur tuomet atsiranda vienatvė?

Kiekvienas iš mūsų jaučiame poreikį bendrauti. Tuomet jaučiamės įvertinti ir reikalingi. Bendraujant svarbu ir tai, ką mes norime duoti ir gauti. Tačiau ne kiekvienas bendravimas tenkina šį poreikį. Dabartinis gyvenimas kupinas įvairių santykių: virtualių (internetinių), darbinių, šeimos… Gyvenime mums nuolat tenka sutikti skirtingus žmones, tačiau ne jų kiekis užpildo vienatvės jausmą, o santykių kokybė – gylis ir atvirumas. Tie žmonės, kurie jaučiasi vieniši, jaučia ir didesnį poreikį bendrauti. Svarbu nepamiršti – bendravimas priklauso tik nuo mūsų pačių. Mes turime mokytis atvirumo, mokytis pasitikėjimo, mokytis supratingumo.

Vienatvė ir santykiai su kitais

Tai ko žmogui reikia? O reikia tiek nedaug – kad ka žkas Jus išklausytų ir suprastų. Galima laukti, kol atsiras žmogus, sugebantis Jus išklausyti, arba kreiptis profesionalios pagalbos, sumokant pinigus. Yra dar vienas paprastas būdas – pradėti klausytis pačiam ir rodyti kitam asmeniui dėmesį. Ką duodi – tas ir grįžta. Pastebėsite, kaip netrukus tapsite įdomia asmenybe, su kuria aplinkiniams bus gera bendrauti. Ir jie patys pradės nuoširdžiai Jumis domėtis. Tikiu, kad kuriant kokybiškus santykius šis būdas yra pats efektyviausias!

Dažnai išgirdę mums adresuotus žodžius interpretuojame juos savaip, darome išvadas, daliname patarimus… Užuot klausę kitų, mes labiau linkę girdėti save arba patys šnekėti. Svarbiausia bendravimo sąlyga – mažiau galvoti ir daugiau domėtis. Kalbantysis juk geriau žino už Jus, ką jam daryti. Jis atėjo ne patarimo prašyti ir ne svetimų minčių klausyti. Atėjo tikėdamasis gauti palaikymą bei supratimą. Ir tai mes galime duoti skirdami visą savo dėmesį kalbančiam žmogui. Gavęs palaikymą kalbėtojas pasijus geriau. Tuomet norės Jums atsidėkoti, ir bendravimas įgaus kitą lygį – kitą kokybę. Kokybiškai bendraujant vienatv ės jausmas mažėja.

Vienatvė ir santykiai su pačiu savimi

Kita vienatvės priežastis – žmonių nesugebėjimas būti vieniems. Mums nuolat reikia veiklos, judėjimo, pokyčių. Mes nesugebame būti savimi, jaučiamės liūdni ir paniurę. Pačiais įvairiausiais būdais stengiamės pabėgti” nuo savęs, pasinerdami į keliones, pramogas, trumpalaikius santykius… Bet nuo savęs pabėgti neįmanoma. Taip santykiai su pačiu savimi virsta problema. Tai gal verta susidraugauti su savimi ir išmokti būti vienam? Tik sutariantis su savimi žmogus gyvena darnoje su aplinkiniais. Tuomet ir vienatvė netampa našta. Kartais ji mums net būtina. Vienatvę mes imame branginti tik tuomet, kai atrandame laiko pabūti su savimi – brangiausiu mums žmogumi!

Iš kur atsiranda vienatvė?

Kiekvienas žmogus, kad galėtų pasijausti vertu, reikšmingu ir mylimu, ieško pilnatvės, siekia pripažinimo, savirealizacijos. Jam reikia patvirtinimo iš aplinkos, kad yra reikalingas, kad jį galima mylėti. Patvirtinimo, kurio pats iš vidaus nejaučia. Dauguma vienišių jį randa tikėjime ar religijoje, kai kurie semiasi jo bendraudami su artimaisiais. Tačiau tokie santykiai reiškia tam tikrą priklausomybę nuo kito žmogaus ar Dievo. Reikalaudami iš kitų savo vertės įrodymo, žmonės kuria santykius, kurie tampa priklausomybe. Du žmonės susitinka tam, kad vienas kitą papildytų, pakeltų savo savivertę ir užlipdytų vienatvės pragraužtas skyles… Ne BŪTI su kitu žmogumi, bet GAUTI iš jo. Ir kiek daug žmogus begautų, jam vis tiek neužteks. Nesugebantis savęs priimti ir besąlygiškai mylėti žmogus nuolat laukia aplinkinių leidimo” arba ieško priežasties, kodėl turėtų save mylėti. Tik mylinčio žmogaus buvimas šalia tampa svarbiausia priežastimi save gerbti, mylėti ir vertinti. Ypač stipriai vienatvės ir tuštumos jausmą jaučia paliktas, atstumtas ar išduotas artimųjų žmogus. Tuomet nebelieka priežasčių” – už ką galima būtų save mylėti.

Ar meilei reikia priežasties?

Jeigu meilei reikia priežasties, tokia meilė yra sąlygiška. Būtent tokia meilė yra varomoji vartotojiškos visuomenės jėga. Kai stinga meilės, jaučiamės vieniši ir visais įmanomais būdais stengiamės ją užsitarnauti. Visos mūsų socialinių varžybų” rūšys įgyja vieną tikslą – būti pripažintu, būti svarbiu, būti vertu… nusipelniusiu bent jau sąlygiškos meilės. Tuomet jaučiame stresą ir įtampą. Stengiamės visur pirmauti, būti geriausi, sėkmingiausi, dirbti efektyviausiai. Kita vertus, žmogaus vienatvės ieškojimas ir meilės troškimas – tai nuolatinis bėgimo procesas, kurio metu jis tai pasipildo,” tai vėl lieka tuščias.” Svarbiausia šiame procese – nesiliauti bėgti, nes sustojęs žmogus liks vienas su savimi ir stipriai pajaus meilės trūkumą. Kodėl? Nes iš vidaus nebejaučia meilės…

Visi mes norime būti mylimi ir vertinami. Vieni turi savyje šį jausmą ir besąlygiškai save myli. Priima save tokį, koks iš tiesų yra. Leidžia sau būti pačiu savimi, nebandydami savęs pakeisti. Tokie žmonės labai puikiai jaučiasi būdami ir vieni. Juos nekamuoja tuštumos jausmas, nes tenkina bendravimas su savimi. Jie pripildyti” savimi, todėl aplinkinių buvimas šalia ir jų pripažinimas jiems nėra svarbus. Tik sutariant pačiam su savimi žmogaus gyvenime įsiviešpatauja ramybė ir taika. Šalia tokio žmogaus gera būti, nes jis nekelia lūkesčių, reikalavimų nei sau, nei aplinkiniams.