Anksčiau mūsų visuomenėje kurti konkrečius tikslus nebuvo įprasta. Socialistinė sistema aprūpino mus būtiniausiomis garantijomis: suteikė būstą, o baigę mokslus gaudavome paskyrimą, kur dirbti. Žmogus tarsi įprato, kad už jo gyvenimą atsako kažkas kitas. Nors ši kolektyvinė patirtis vis dar slypi mūsų pasąmonėje, dabartinės gyvenimo sąlygos verčia prisiimti vis daugiau atsakomybės už savo gyvenimą. Laimingi tie, kurie tai supranta, tačiau... Kad gyvenime įsivyrautų asmeninė tvarka, pirmiausia turime gerai žinoti, ko iš tiesų norime, o tuomet jau ieškoti savyje atkaklumo siekti savo svajonių.

Sakysite, ši mintis juokinga. Kiekvienas turime daugybę norų, bet kartais nutinka taip, jog įgyvendinę savo tikslus vis tiek nejaučiame pasitenkinimo. Kodėl?

Bandydami susigaudyti norų pinklėse ir ieškodami esminių atkaklumo dėsnių vieną darganotą žiemos popietę susitikome su gydytoju psichoterapeutu Aidu Giedraičiu jo antruose namuose – Harmoningos asmenybės raidos asociacijos centre (HARA).

Gydytojas prisimena JAV vadybos specialistus, kurie gyvenimą, neturint užsibrėžtų tikslų, lygina su lėktuvu, kylančiu į orą, tačiau neturinčiu nei maršruto, nei galutinio tikslo. Kita vertus, sutikite su tuo, jog niekas mūsų nemokė, kaip tinkamai išsikelti tikslus. Tiesa, egzistuoja profesinis orientavimas, tačiau jis padeda toli gražu ne kiekvienam. Studijuojant vadybą tokių dalykų taip pat galima išmokti, tačiau šios srities specialistai susiduria su kita problema: nemažu atotrūkiu tarp pageidaujamų tikslų ir galimybių, dažnai neįvertinant vienos iš pagrindinių aplinkybių – laiko. Mažose įmonėse pasitaiko situacijų, kuomet vadovui apmokyti pavaldinius tam tikrų funkcijų ir vėliau jiems mokėti algas kainuoja brangiau, nei atlikti tą darbą pačiam.

Tikroji sėkmė tėra vidinė būsena

Deja, ilgame tikslų išsikėlimo ir jų įgyvendinimo maratone dažnai pamirštame pasidžiaugti savo sėkmėmis. Tuomet tikslų išsikėlimas tampa tarsi liga: pasiekę vieną iš jų nedelsiant griebiamės kito. Taip šis procesas tampa savitiksliu ir praranda pirminę savo prasmę, kokia ji bebūtų... Tačiau tikslas, kurio siekiama tik dėl jo paties, negali atnešti didelės laimės. Paradoksalu, bet pasiekę profesinių aukštumų žmonės dažnai nebejaučia pasitenkinimo savo gyvenimu. Tik pažvelkime į vaiką: nauju žaislu (nors ir trumpai), jis džiaugiasi kur kas labiau, nei suaugusysis, sulaukęs ilgai laukto verslo kontrakto.

Visuomenėje egzistuoja daugybė stereotipų, koks turėtų būti sėkmingas gyvenimas. Mes linkę pasiduoti jų įtakai ir viduje patikėti, jog egzistuoja universali laimingo gyvenimo formulė. Mūsų norai dažnai koncentruojasi į materialius dalykus. O gal tai ir yra pagrindinė nemokėjimo džiaugtis priežastis?

Psichoterapeutas Aidas Giedraitis sako, kad siekti materialinės gerovės nėra blogai. Pavyzdžiui, turėti tikslą – nusipirkti gražų automobilį. Tačiau, jeigu jį įsigijus sugebi pasidžiaugti vos keletą dienų ir vėl dairaisi gražesnio, tuomet atsiduri beprasmio tikslo pinklėse. Prieš siekdami kažko atvirai savęs paklauskite, ar jums iš tiesų to reikia?

Norai kurti pilnavertį gyvenimą

Senovės indai jau prieš tūkstančius metų aprašė esminius norų formulavimo dėsnius. Pasirodo, netgi svajodami turime siekti harmonijos.

Pirmiausia išminčiai dėmesį nukreipia į materialųjį pasaulį. Tai artima ir mūsų kultūrai: daugelis bent retsykiais pasvajojame apie didesnius namus ar kitas apčiuopiamas materialines gėrybes. Tačiau indai siūlo nepamiršti ir kito komponento – pojūčių. Rodos, pastarieji turėtų būti natūrali gyvenimo sudedamoji dalis, tačiau toli gražu tikrai ne visi atrandame laiko mėgautis gražiais vaizdais ar sielai bei kūnui maloniomis akimirkomis. Aklai siekdami užsibrėžtų tikslų išmokstame atkaklumo, tačiau kartais nužudome savo emocijas. Visus mus tam tikruose gyvenimo perioduose aplanko pojūčiai, tačiau jie būna stichiški ir nenuspėjami, o psichologai netgi pataria suplanuoti laiką, kada šnekėtis apie santykius.

Trečiasis tikslo komponentas – tai jo paskirtis. Kai norai turi svarbią misiją, jie padaro mūsų gyvenimą prasmingu, pripildo jausmu, kodėl verta gyventi.

Ketvirtasis tikslų kūrimo komponentas – sąmonės praplėtimas. Šią abstrakčią sąvoką senovės indų išmintis aiškina taip: visatą apibūdina kaip vandenyną, o žmogų kaip bangą. Lūžtanti banga tarsi tampa atskira, tačiau iš tiesų ji yra vandenyno dalis. Sakoma, kai žmogus suvokia savo vientisumą su pasauliu, tuomet įgyja viso pasaulio potencialą. Ne savo paties poreikių patenkinimas, bet aukštesnio tikslo turėjimas – duoti pasauliui ar savo aplinkai tai, ką galime – suteikia gyvenimui prasmę.

Tikslai vedini vaikystės kompleksų

Individualiosios psichologijos pradininkas A.Adleris savo menkavertiškumo ir jo kompensacijos teorijoje atskleidžia, jog kiekvienam žmogui būdingas didesnis ar mažesnis noras priklausyti bendruomenei, noras būti vertinamu. Vaikystėje dažnam iš mūsų yra tekę jaustis bejėgiu. Tiesą sakant, būtent šio gyvenimo periodo įvykiai daro didžiausią įtaką asmenybės formavimuisi.

Taigi, vaikystėje patirtą menkavertiškumo jausmą vėliau siekiame kompensuoti bendruomenei naudingu arba nenaudingu būdu, norėdami išsaugoti vertės jausmą. Gerai, jei žmogaus subjektyvus realybės supratimas atitinka sveiką protą ir jis pasirenka tinkamus būdus įsilieti į visuomenę. Tačiau dažnai žmonės, tendencingai vertindami įvykius, nesąmoningai siekia fiktyvių tikslų, sukurdami neadekvataus menkavertiškumo bei pranašumo jausmo ratą.

Tos sritys, kuriose vaikystėje ypač trūko palaikymo, vėliau tampa bet kokia kaina siektinais objektais. Meilės stoka bei sumenkinti vaiko norai užaugus dažniausiai tampa valdžios, pripažinimo arba orientacijos į galutinį tikslą perdėto siekimo priežastimi. Todėl verta savyje paieškoti tikrojo norų motyvo, kad ir kaip bebūtų sunku atskirti tikruosius troškimus nuo vaikystės kompleksų...

Deja, turime nuvilti tuos, kurie tuoj pat kardinaliai susiruošė pakeisti savo gyvenimą. Pabėgti nuo vaikystės demonų yra be galo sunku. Tam visų pirma padeda norų ir juos motyvuojančių priežasčių įsisąmoninimas.

Atkaklumas turi būti tikslingas

Taigi, supratę savo norų tikruosius motyvus turime apsispręsti, kiek jie yra vertingi mūsų gyvenimui. Nederėtų pamiršti, jog yra visiškai normalu skirtinguose gyvenimo perioduose keisti savo tikslus. Kita vertus, reikia nemažai drąsos atsispirti tradicinėms visuomenės vertybėms, jeigu tavo norai su jomis nesutampa. Pavyzdžiui – santuokos poreikis. Anksčiau mūsų kultūroje iki tam tikro amžiaus nesukūrusį šeimos jaunuolį visuomenė smerkdavo. Tačiau psichologai tikina, kad natūralus poreikis nuodugniai ištyrinėti, koks žmogus tau tinka, atsiranda tik apie 28 – 35-uosius metus, nes tik tuomet susiformuoja tikroji žmogaus asmenybė.

Psichoterapeutas pažeria daug atvejų iš savo praktikos, kuomet verslo aukštumas pamynę verslininkai primygtinai nusprendžia tapti menininkais ar dvasiniais mokytojais. A. Giedraitis daug tokių verslo magnatų sakosi sutikęs ir Indijoje, ieškančių gyvenimo atgaivos medituojant, ir pripažįsta, jog kartais išties verta žmogui kardinaliai keisti savo gyvenimą. Tačiau kryptingas judėjimas pilnatvės link, nepaleidžiant įgytos patirties, kur kas lengviau veda išganingojo tikslo link.

Vadinasi, siekdami ugdyti atkaklumą, turime tai daryti tikslingai. Jeigu jau pasiryžote siekti užsibrėžtų tikslų, nepamirškite pagrindinių taisyklių:

1. Tikslą reikia formuluoti esamuoju laiku.
2. Mūsų noruose neturi būti neiginio.
3. Reikia nusistatyti terminą, per kurį tas tikslas turėtų būti įgyvendintas. Tačiau kai kuriuos norus verta patikėti likimui, pasiryžtant juos pildyti „tinkamu laiku, tinkamoje vietoje.“
4. Sukonkretinti norus, juos surašyti ir garsiai perskaityti.
5. Tikslui reikia suteikti jausmo. Įsivaizduokite, kaip jausitės, kai įgyvendinsite savo troškimą. Pojūčiai suteikia dar daugiau atkaklumo judėti svajonės link.
6. Jeigu tikslo nepavyko pasiekti, tai dar nereiškia, kad jis yra blogas. Tiesiog reikia ieškoti kitų būdų, kaip tai pasiekti.